Kas yra jautrumas?

Jautrumas – gebėjimas priimti ir apdoroti informaciją apie aplinką. Tai pamatinis bruožas, bendras daugeliui rūšių, įskaitant žmogų.

Jautrumą sudaro dvi dalys:

1) Juslinis suvokimas: garsai, kvapai, skoniai, prisilietimai – viskas, ką fiksuoja pojūčiai.

2) Kognityvinis apdorojimas: nuodugnus patirčių apmąstymas ir kontekstų susiejimas.

Jautrūs esame visi, tik nevienodai: jautrumas driekiasi kontinuume nuo žemo iki aukšto jautrumo lygmens. Kasdienėje kalboje sakydami „jautrus žmogus“ dažniausiai turime omenyje tą, kuris patenka būtent į aukšto jautrumo diapazoną. Toks žmogus vadinamas itin jautriu asmeniu – IJA (angl. Highly Sensitive Person, HSP) ir tokie žmonės sudaro apie 20–30 %* populiacijos. Šią sąvoką 1997 m. pristatė psichologė Elaine Aron, o moksle pats bruožas vadinamas sensorinio apdorojimo jautrumu (angl. Sensory Processing Sensitivity, SPS).

Paprastai tariant, jautresni žmonės yra tie, kuriuos patirtys paveikia stipriau – nesvarbu, ar tai būtų fizinė aplinka (triukšmas, šviesa), ar santykiai, darbo sąlygos, vaikystės patirtys. Tą pačią dieną, tą patį pokalbį, tą pačią aplinką jautresnis žmogus išgyvena intensyviau.

Jautrumo skirtumai pastebimi ne tik tarp žmonių, jie aptinkami ir daugelyje kitų rūšių: šunų, paukščių, žuvų ir net bičių. Tai rodo, kad jautrumas turi biologinį pagrindą ir evoliucijos buvo išsaugotas neatsitiktinai – jis padeda rūšiai išgyventi ir prisitaikyti prie aplinkos. Žmonių tyrimai rodo, kad jautrumas susijęs su neurobiologiniais smegenų skirtumais ir genetiniais veiksniais.

*priklauso nuo tyrimo metodikos ir skirstymo ribų

Iš kur atsiranda jautrumas?

Jautrumas formuojasi dėl genetinių veiksnių, aplinkos ir gyvenimo patirčių sąveikos.

Tyrimai rodo, kad maždaug pusę jautrumo skirtumų galima paaiškinti genetiniais veiksniais, o kitą pusę – aplinkos poveikiu. Tačiau vieno „jautrumo geno“ nėra. Kaip ir daugelį kitų žmogaus bruožų, jautrumą lemia daugybė genų variantų, kurių kiekvieno indėlis yra gan mažas.

Jautrumo skirtumai stebimi jau prenataliniu laikotarpiu: vieni į garsus ar motinos patiriamą stresą reaguoja stipriau nei kiti. Tyrimai rodo, kad jautrūs kūdikiai dažniau verkia, jiems reikia daugiau laiko nusiraminti, juos greičiau išvargina dirgikliai, jie labiau bijo nepažįstamų žmonių ir naujoje aplinkoje elgiasi atsargiau.

Tačiau vien biologija visko nepaaiškina. Tai, kokioje aplinkoje augame ir kokias patirtis sukaupiame, taip pat formuoja mūsų jautrumą ir jo raišką. Todėl klausimas „ar su tuo gimiau, ar tai suformavo gyvenimas?“ nėra visai tikslus. Atsakymas – ir viena, ir kita: gimstame su polinkiu, o gyvenimas nulemia, kaip stipriai ir kokia forma jis skleidžiasi.

Taigi jautrumas = biologinis polinkis × aplinka × gyvenimo patirtys.

Kaip pasireiškia aukštas jautrumo lygmuo?

Aukštas jautrumas – tai ne vien stipresnė reakcija į garsą, šviesą ar kitus fizinius dirgiklius. Jį galima apibūdinti per šešias tarpusavyje susijusias dedamąsias:

Apdorojimo gylis. Patirtys apmąstomos ilgiau, siejamos su tuo, kas jau žinoma, o sprendimai priimami kruopščiau. Iš šios dedamosios kyla visos kitos.
Dirgiklių perkrova (persistimuliavimas). Stiprūs garsai, ryški šviesa, kvapai, žmonių gausa ar informacijos perteklius nuvargina greičiau, o po intensyvios dienos nervų sistemai atsistatyti reikia daugiau laiko ir ramybės.
Emocinis reaktyvumas. Konfliktai, kritika ir įtampa, bet lygiai taip pat ir džiaugsmas, išgyvenami stipriau ir ilgiau.
Empatija. Tai viena ryškiausių dedamųjų. Kitų žmonių emocijos jaučiamos beveik kaip savos, ir tai ne vien subjektyvus pojūtis: tyrimai rodo, kad jautrių žmonių smegenyse kitų emocijos stipriau suaktyvina už empatiją atsakingas sritis.
Jautrumas subtilybėms. Užfiksuojami balso tono ar nuotaikos pokyčiai, smulkios aplinkos detalės – tai, kas kitiems dažnai lieka nepastebėta.
Imlumas pozityvioms patirtims. Stipriau veikia ne tik sunkumai, bet ir palaikymas, grožis, gamta, menas, saugi aplinka.

Aukštą jautrumą rodo ne kuri nors viena dedamoji, o jų visuma. Stiprios emocijos ar jautrumas triukšmui pasitaiko ir mažiau jautriems žmonėms ir gali turėti visai kitų priežasčių. Jautrus žmogus reaguoja stipriau ne todėl, kad yra „per emocingas“, o todėl, kad nuodugniau apdoroja tai, ką patiria.

Kiekvieno žmogaus jautrumas reiškiasi savaip – tam įtakos turi temperamentas, gyvenimo patirtis, kultūra ir aplinka.

Kodėl jautrumas dažnai laikomas silpnybe?

Jautrumas ilgą laiką buvo siejamas su pažeidžiamumu, emocionalumu ir mažesniu atsparumu. Tam yra kelios priežastys:

1) Matomumas. Jautrumo sunkumus pastebėti lengva: greitesnė dirgiklių perkrova, stipresnė reakcija į kritiką ar stresą paprastai matomos iš karto. Tačiau išsamus informacijos apdorojimas, subtilių pokyčių pastebėjimas ar gebėjimas labiau pasinaudoti palankia aplinka iš šalies beveik nematomi.

2) Mokslo istorija. Ankstyvieji tyrimai daugiausia matavo jautrumo sunkumus, tad žinių apie juos buvo sukaupta gerokai daugiau nei apie privalumus.

3) Kultūra. Kur vertinamas santūrumas ir gilumas, jautrumas laikomas privalumu, o kur veržlumas ir greitis – trūkumu.

Silpnybė nėra jautrumo faktas, o tik pasakojimas apie jį, kuris ilgą laiką buvo vienintelis.

Kokie jautrumo pranašumai?

Pastarųjų dešimtmečių tyrimai atskleidžia ir kitą pusę. Aukštas jautrumo lygmuo siejamas su nuodugniu informacijos apdorojimu, stipria empatija, kūrybiškumu ir ryškiu estetiniu patyrimu.

Kasdieniame gyvenime tai virsta apčiuopiamais dalykais:

Gerai jausdami kitų emocijas, jautrūs žmonės kuria tvirtus ryšius – jais pasitikima ir dažnai kreipiamasi sunkiu momentu.
Anksti pastebėdami subtilius pokyčius, jie geba matyti problemas ir galimybes tada, kai kiti jų dar neįžvelgia.
Nuodugnus informacijos apdorojimas reiškiasi polinkiu darbus atlikti kruopščiai ir priimti gerai apgalvotus sprendimus.
Stiprus grožio pajautimas kuria turtingą vidinį gyvenimą, praverčia mene ir ten, kur reikalingas kūrybiškumas.

Prie to prisideda jau minėtas imlumas aplinkai. Jis veikia abiem kryptimis: sudėtingos sąlygos jautrius žmones veikia stipriau, tačiau palankiomis jie pasinaudoja labiau. Palaikančiuose santykiuose, tinkamoje darbo ar mokymosi aplinkoje jie atsiskleidžia ir pasiekia geresnių rezultatų nei mažiau jautrūs.

Visa tai – potencialas, kuris tampa stiprybe, kai žmogus pažįsta savo jautrumą ir išmoksta juo naudotis.

Ar aukštas jautrumo lygmuo – sutrikimas?

Ne. Aukštas jautrumas nėra psichikos sutrikimas ir nėra diagnozė.

Jautrumas yra normalus žmogaus bruožas. Visi žmonės yra jautrūs aplinkai, tik skirtingu lygmeniu – panašiai kaip skiriamės ekstraversija, neurotiškumu ar kitais asmenybės bruožais. Itin jautraus asmens (IJA / HSP) sąvoka apibūdina žmogų, esantį aukštesniame jautrumo kontinuumo diapazone, o ne turintį sutrikimą.

Tą rodo ir paplitimas: itin jautrūs žmonės sudaro apie 20–30 % populiacijos. Bruožas, būdingas tokiam skaičiui žmonių, nėra nukrypimas nuo normos – tai normos dalis.

Tai, kad jautrumas nėra sutrikimas, nereiškia, kad jautrūs žmonės negali patirti psichologinių sunkumų – nepalankiomis aplinkybėmis aukštas jautrumo lygmuo gali būti susijęs su didesne nerimo ir depresijos rizika. Bet tai ne paties bruožo savybė, o aplinkybių kaina.

Jautrumas, autizmas ir ADHD

Apie neuroįvairovę kalbama daug, o dalis aprašymų iš pirmo žvilgsnio skamba gan panašiai. Todėl verta aiškiai atskirti jautrumą nuo ADHD ir autizmo.

Aukštas jautrumas, autizmas ir ADHD nėra tas pats. Aukštas jautrumas yra bendro žmogaus bruožo – jautrumo aplinkai – aukštesnis lygmuo. Autizmas ir ADHD – neuroraidos būklės, turinčios apibrėžtus diagnostinius kriterijus. Skiriasi ir mastas: itin jautrūs žmonės sudaro apie 20–30 % populiacijos, ADHD nustatomas maždaug 3–7 %, o autizmas – apie 1–3 %.

Painiava kyla dėl dviejų persidengiančių požymių: tiek itin jautrų, tiek autistišką ar ADHD turintį žmogų gali greitai išvarginti dirgikliai, abiem atvejais pasitaiko ir stiprių emocinių reakcijų. Tačiau tai tik du sutampantys bruožai, o įsižiūrėjus skiriasi net ir jie.

Itin jautraus žmogaus sensorinis jautrumas yra nuoseklus: tas pats žmogus dirgiklius junta stipriau ir apdoroja nuodugniau. Autizme ir ADHD sensorinis apdorojimas svyruoja: tas pats žmogus vieniems dirgikliams gali būti hipersensityvus (reaguoti per stipriai), kitiems hiposensityvus (beveik nereaguoti). Be to, sensorika nėra nei jautrumo, nei šių būklių esmė. Aukštas jautrumas – tai visų pirma nuodugnus informacijos apdorojimas, empatija, imlumas aplinkai. Autizmo pagrindas – socialinės komunikacijos ir elgesio ypatumai, ADHD – dėmesio ir impulsų reguliacija. Tai skirtingos ašys, o ne tos pačios ašies taškai.

Todėl labai aukštas jautrumas nereiškia „beveik autizmo“ ar „lengvos ADHD formos“. Kartu viena savybė neatmeta kitos: žmogus gali būti ir itin jautrus, ir turėti ADHD ar būti autistiškas. O autistiškas ar ADHD turintis žmogus gali būti tiek žemo, tiek aukšto jautrumo.

Mokslas jautrumo, autizmo ir ADHD sąsajas tebetiria, todėl verta vengti skubotų išvadų – tiek visus panašius požymius aiškinti vien jautrumu, tiek aukštame jautrume įžvelgti diagnozę. Jei kyla klausimų dėl galimos neuroraidos būklės, atsakymą gali suteikti tik specialisto įvertinimas.

Kaip sužinoti, kiek esu jautrus?

Kadangi jautrumas nėra diagnozė, nėra ir medicininio tyrimo, kuris nustatytų, ar žmogus yra „HSP“.

Moksliniuose tyrimuose jautrumas vertinamas specialiai sukurtomis ir validuotomis skalėmis bei klausimynais. Jie padeda įvertinti, kuriai jautrumo lygmens daliai žmogus priklauso.

Tokie klausimynai remiasi savistaba. Daugelis psichologinių reiškinių, tarp jų ir depresija, laboratorinio testo neturi ir vertinami būtent taip.

Savo, vaiko ar mokinio jautrumą galima įsivertinti čia (testai anglų k.):

Testas suaugusiems

Testas vaikams ir paaugliams (8–18 m.)

Testas tėvams apie savo vaiką (4–18 m.)

Testas mokytojams apie mokinį (6–10 m.)

Ar galima pakeisti savo jautrumą?

Jautrumo lygmuo – įgimta nervų sistemos savybė. Tyrimai jautrumą laiko santykinai pastoviu bruožu, todėl iš esmės pakeisti savo jautrumo lygmens neįmanoma.

Tačiau jautrumo lygmuo ir tai, kaip žmogus savo jautrumą patiria kasdienybėje, nėra tas pats. Būtent patyrimas keičiasi – ir gali keistis gan stipriai. Žmogus gali išmokti atpažinti artėjantį persistimuliavimą, reguliuoti nervų sistemą, brėžti ribas, susikurti tinkamesnes darbo bei poilsio sąlygas ir planuoti savo užimtumą, atsižvelgiant į savo energijos ribas.

Todėl tikslas nėra tapti mažiau jautriam – tokio tikslo apskritai negali būti, nes jis reikštų kovą su sava prigimtimi. Tikslas – pažinti savo jautrumą ir gyventi taip, kad jis dirbtų tau: jausti giliai ir veikti aiškiai.

O jei norisi šį pažinimą paversti kasdienybe – to mokomės individualiose sesijose ir kursuose.

Šaltiniai

Aron, E. N., & Aron, A. (1997). Sensory-processing sensitivity and its relation to introversion and emotionality. Journal of Personality and Social Psychology, 73(2), 345–368. https://doi.org/10.1037/0022-3514.73.2.345

Aron, E. N., Aron, A., & Jagiellowicz, J. (2012). Sensory processing sensitivity: A review in the light of the evolution of biological responsivity. Personality and Social Psychology Review, 16(3), 262–282. https://doi.org/10.1177/1088868311434213

Acevedo, B. P., Aron, E. N., Aron, A., Sangster, M.-D., Collins, N., & Brown, L. L. (2014). The highly sensitive brain: An fMRI study of sensory processing sensitivity and response to others' emotions. Brain and Behavior, 4(4), 580–594. https://doi.org/10.1002/brb3.242

Acevedo, B. P., Aron, E. N., Pospos, S., & Jessen, D. (2018). The functional highly sensitive brain: A review of the brain circuits underlying sensory processing sensitivity and seemingly related disorders. Philosophical Transactions of the Royal Society B, 373(1744), 20170161. https://doi.org/10.1098/rstb.2017.0161

American Psychiatric Association. (2022). Diagnostic and statistical manual of mental disorders (5th ed., text rev.). https://doi.org/10.1176/appi.books.9780890425787

Assary, E., Zavos, H. M. S., Krapohl, E., Keers, R., & Pluess, M. (2021). Genetic architecture of Environmental Sensitivity reflects multiple heritable components: A twin study with adolescents. Molecular Psychiatry, 26(9), 4896–4904. https://doi.org/10.1038/s41380-020-0783-8

Belsky, J., & Pluess, M. (2009). Beyond diathesis stress: Differential susceptibility to environmental influences. Psychological Bulletin, 135(6), 885–908. https://doi.org/10.1037/a0017376

Booth, C., Standage, H., & Fox, E. (2015). Sensory-processing sensitivity moderates the association between childhood experiences and adult life satisfaction. Personality and Individual Differences, 87, 24–29. https://doi.org/10.1016/j.paid.2015.07.020

Greven, C. U., Lionetti, F., Booth, C., Aron, E. N., Fox, E., Schendan, H. E., Pluess, M., Bruining, H., Acevedo, B., Bijttebier, P., & Homberg, J. (2019). Sensory Processing Sensitivity in the context of Environmental Sensitivity: A critical review and development of research agenda. Neuroscience & Biobehavioral Reviews, 98, 287–305. https://doi.org/10.1016/j.neubiorev.2019.01.009

Kagan, J., & Snidman, N. (2004). The long shadow of temperament. Harvard University Press.

Lionetti, F., Aron, A., Aron, E. N., Burns, G. L., Jagiellowicz, J., & Pluess, M. (2018). Dandelions, tulips and orchids: Evidence for the existence of low-sensitive, medium-sensitive and high-sensitive individuals. Translational Psychiatry, 8, 24. https://doi.org/10.1038/s41398-017-0090-6

Liss, M., Timmel, L., Baxley, K., & Killingsworth, P. (2005). Sensory processing sensitivity and its relation to parental bonding, anxiety, and depression. Personality and Individual Differences, 39(8), 1429–1439. https://doi.org/10.1016/j.paid.2005.05.007

Pluess, M. (2015). Individual differences in environmental sensitivity. Child Development Perspectives, 9(3), 138–143. https://doi.org/10.1111/cdep.12120

Pluess, M., & Belsky, J. (2013). Vantage sensitivity: Individual differences in response to positive experiences. Psychological Bulletin, 139(4), 901–916. https://doi.org/10.1037/a0030196

Pluess, M., Assary, E., Lionetti, F., Lester, K. J., Krapohl, E., Aron, E. N., & Aron, A. (2018). Environmental sensitivity in children: Development of the Highly Sensitive Child Scale and identification of sensitivity groups. Developmental Psychology, 54(1), 51–70. https://doi.org/10.1037/dev0000406

Polanczyk, G., de Lima, M. S., Horta, B. L., Biederman, J., & Rohde, L. A. (2007). The worldwide prevalence of ADHD: A systematic review and metaregression analysis. American Journal of Psychiatry, 164(6), 942–948. https://doi.org/10.1176/ajp.2007.164.6.942

Zeidan, J., Fombonne, E., Scorah, J., Ibrahim, A., Durkin, M. S., Saxena, S., Yusuf, A., Shih, A., & Elsabbagh, M. (2022). Global prevalence of autism: A systematic review update. Autism Research, 15(5), 778–790. https://doi.org/10.1002/aur.2696

Sensitivity Research (M. Pluess, Queen Mary University of London). About sensitivity ir Sensitivity tests. https://sensitivityresearch.com

Ką verta žinoti apie jautrumą